riktingas

×rìktingas, -a (plg. vok. richtig) adj. (1) 1. KII131, Ms prideramas, tikras, geras: Kaip suauga į rìktingą žmogų, tada pradeda aplei ženatvę [galvoti] Akm.

rìktingai adv. Klp: Pavalgiau rìktingai aviečių Jnš. Tą žmogelį rìktingai išėmė (išbarė) ta boba Jnš. Kartais užduoda rìktingai (smarkiai užlyja) Rd. Jau įsigėrę rìktingai Sk. Mes rìktingai lietuviškai nešnekam Kin.

2. M, Ub teisingas: Rìktingas buvo žmogus, kol su ta nesusimetė Jnš.

rìktingai adv.: Jis riktingai ištarnavo metus Lks. O jau eini par tą metą, i galva rìktingai nebdirba Pkl.